Braižyba - mokslas apie figūrų, daiktų, procesų grafinio būdus bei priemones.
Brėžinys - grafinis daikto vaizdas - popieriuje, kalkėje ir kt. Brėžinyje vaizduojama ne tik daikto forma, bet ir nurodomi jo matmenys bei kiti , reikalingi tam daiktui pagaminti.
Braižybos istorija glaudžiai susijusi su plėtojimusi. Vykstant šiam procesui, keitėsi ir brėžiniams keliami , jų turinys bei grafinis apipavidalinimas. Iš pradžių brėžiniai buvo naudojami tik projektuojant ir statant statinius. Mašinų gamybai brėžiniai pradėti naudoti tik atsiradus pasidalijimui.
Brėžiniai buvo naudojami jau IV-III a. pr. Kr., statant Egipto , Babilonijos, Indijos, Kinijos . Braižyba kaip mokslas pradėjo vystytis brandžiojo Renesanso laikotarpiu XV a. pabaiga - XVI a. pradžia), klestint , architektūrai, tapybai. Jos vystymuisi didelę įtaką turėjo italai - L.Albertis, Leonardas da Vinčis, vokietis A.Diureris, vėliau - prancūzai Ž.Dezargas, G.Monžas. XVIII a. prancūzų mokslininkas ir inžinierius G.Monge pirmasis apibendrino ir susistemino iki to sukauptą daiktų vaizdavimo patirtį. Ir tik 1926 m. brėžinius pradėta standartizuoti.
Vilniuje braižybos architektūros kurso sudėtyje pradėjo dėstyti vienas pirmųjų Universiteto rektorius P.Bokša (1552-1627). Lietuvos muziejuose galima pamatyti įvairių projektų, žemės ir miestų planų, akivaizdžiai įrodančių aukštą techninės grafikos darbų atlikimo lygį.
Projektavimo būdai yra skirtingi metodai, kuriuos inžineriai ir architektai naudoja kuriant objektus, ar sistemas. Kiekvienas iš šių būdų turi savitas savybes ir taikymo sritis.